Naujiena

Mokslininkai šaltinių vandenį vertina prieštaringai.
Neatmetama versija, kad mineralais gausus vanduo gali būti naudingas sveikatai.
Tačiau, dėl šaltinių apylinkėse vykdomos ūkinės veiklos į vandenį gali patekti nitratų ar kitų cheminių medžiagų.
Todėl rekomenduojama gerti tik tą šaltinių vandenį, kuris yra nuolat tikrinamas ir pripažintas geriamu.

Ši tema buvo pristatyta UAB "Trakų vandenys" organizuojamos diskusijos „Ar saugu gerti šaltinių vandenį" metu. Diskusija buvo organizuojama pagal projektą Nr. ENI-LLB-1-045 „Trakų ir Lydos rajonų bendradarbiavimas efektyviam gamtos išteklių ir aplinkos apsaugos valdymui".

Šaltinio vandens tinkamumas vartoti priklauso nuo dviejų veiksnių: nuo to, ar vanduo yra švarus ir mikrobiškai neužterštas, ir nuo sąlygų, kuriomis vanduo laikomas, – indo ir kambario temperatūros.

Jei vanduo ir indas yra švarūs, jį galima laikyti ilgą laiką. Tačiau šaltinio vandens tinkamumas vartoti nebūtinai priklauso nuo jo laikymo trukmės – vanduo gali būti užterštas dar gamtoje, netinkamai paimtas arba laikomas nešvariame inde. Toks vanduo, net ir ką tik pasemtas – nesaugus. Kuo šiltesnėje temperatūroje vanduo laikomas, tuo greičiau jis genda, tad geriausia vandenį laikyti šaldytuve ar vėsioje patalpoje. Daugeliu atvejų vandens tinkamumo vartoti vizualiai nustatyti negalima, nes mikrobinė ar cheminė tarša neturi jokių juslinių požymių.

Daugumos Lietuvoje tirtų šaltinių vanduo yra švarus, tačiau šaltiniai esantys miestuose, neretai būna teršiami. Tarša, pavyzdžiui, gali būti nitratų, chloridų pavidalu.

Atlikti tyrimai rodo, jog kokybiškas šaltinių vanduo prilygsta vandeniui iš čiaupo. Nors daugelyje pasaulio šalių dėl aplinkos užterštumo tokio vandens vartoti nerekomenduojama, Lietuvoje turime tinkamą gerti vandenį.

Šaltinio vandens cheminė sudėtis labai artima geriamam iš čiaupo. Tiek labai gilių vandens sluoksnių, tiek iš paviršinių šaltinių cheminė sudėtis labai panaši. Šaltinio vanduo gali būti šiek tiek minkštesnis, t. y. palikti mažiau kalkių arbatinuke. Kalbant apie mikrobiologinę sudėtį, be tyrimų nėra garantijos kad šaltinis neturi bakterijų, ko negali būti iš čiaupo, kur yra griežta vandens tiekėjo ir veterinarų priežiūra.

Apibendrinant, šaltinių vandenį vartoti nėra pavojinga, bet reikėtų apsidairyti, iš kokios aplinkos trykšta, ar aplinka nėra urbanizuota, akivaizdžiai užteršta, pažiūrėti į vandenį, pauostyti. Jei nėra laboratoriniais tyrimais grįstų duomenų, negalima būti tikram, kad šis vanduo – švarus. Jei šaltinis, šulinys randamas gamtos saugomoje teritorijoje, dažniausiai prie jo būna lentelės su informacija apie vandenį, jo cheminę sudėtį, nitritus ir nitratus, ar jie neviršija normų.

Šį straipsnį iš dalies finansavo Europos Sąjunga.
Už jo turinį atsako tik UAB „Trakų vandenys" ir jokiomis aplinkybėmis negali būti laikoma, kad straipsnis atspindi Europos Sąjungos poziciją.